Eglūnas papuoš jūsų sodą rožinių, rausvų, baltų žiedų spalvomis, o žydėjimui pasibaigus dekoratyviomis šakelėmis. Eglūnas išsiskiria atsparumu sausiems orams ir nepaprastu gyvybingumu, puikiai prisitaiko prie taršaus didelių miestų oro. Na o jo sodinimas ir priežiūra nesukels didelių rūpesčių net pačiam tingiausiam sodininkui.
Eglūno išvaizda
Eglūnas (Tamarix) yra krūmas arba nedidelis medis, priklausantis eglūninių augalų šeimai. Šis augalas savaime auga Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Vakarų ir Pietų Azijoje, kur sutinkamas pusdykumėse, dykumose, druskingose pelkėse, smėlio kopose, upių slėniuose ir pakrantėse.
Eglūnas gali užaugti iki 10 m aukščio. Šio augalo lapai smulkūs, siauri, kieti, pilko ar melsvo atspalvio. Baltos arba rausvos spalvos eglūno žiedai susitelkę į šluoteles. Dar neprasiskleidus žiedams pumpurais apaugęs eglūnas atrodo taip, lyg būtų nusagstytas karoliukais. Išsiskleidę žiedai padengia visą augalą, sukuria lengvumo, purumo įspūdį. Žydėjimo laikotarpiu eglūnas vilioja bites, tai nektaringas augalas. Augdami gamtoje eglūnai sudaro tankius sąžalynus. Eglūnai naudojami smėlynams sutvirtinti, užuovėjai, pavėsiui sukurti.
Eglūno rūšys
Priskaičiuojama daugiau nei 50 eglūno rūšių. Daugelis jų pasižymi dekoratyvumu. Dažniausiai auginamos šalčiui atsparesnės eglūno rūšys.
Keturkuokis eglūnas (Tamarix tetrandra). Keturkuokis eglūnas savaime auga Mažojoje Azijoje, Kryme, Graikijoje, Rusijos europinės dalies pietryčiuose. Tai didelis, iki 5-10 m aukščio užaugantis krūmas su rusvai raudonomis arkinėmis šakomis. Jo lapai žali su smaragdo atspalviu, lancetiški, siaurėjantys link pagrindo, su smailia viršūne. Žiedai balti arba šviesiai rožiniai, susitelkę į šluoteles. Keturkuokis eglūnas žydi balandžio-gegužės mėnesiais.
Smulkiažiedis eglūnas (Tamarix parviflora). Smulkiažiedžio eglūno tėvynė – Pietryčių Europa (Albanija, Rytų Egėjo jūros salos, Graikija, Kreta, Balkanų šalys) ir Turkija. Smulkiažiedis eglūnas užauga iki 3-4 m aukščio ir tiek pat pločio. Jo lapai siauri, melsvai žali, primena spygliukus. Žydi gegužę ir birželį rožiniais žiedais. Smulkiažiedis eglūnas nereiklus dirvožemiui, gerai iškenčia sausras.
Šakotasis eglūnas (Tamarix ramosissima). Ši rūšis natūraliai auga upių pakrantėse, seklumose, slėniuose Kinijoje, Irane, Balkanuose, Mongolijoje, Vidurinėje Azijoje, Moldovoje, Ukrainoje. Tai užaugantis iki 2 m aukščio krūmas plonomis žalsvo ar melsvo atspalvio šakelėmis ir rausvais ūgliais. Šakotojo eglūno lapai siauri, lenktais galiukais. Rausvi jo žiedai susitelkę į tankius, iki 5 cm ilgio siekiančius žiedynus. Šakotojo eglūno žydėjimas prasideda birželio mėnesį ir trunka iki rugsėjo. Rūšis išsiskiria savo nereiklumu dirvožemio sudėčiai, lengvai prisitaiko prie miesto sąlygų ir greitai atsigauna po nušalimo. Populiarios šakotojo eglūno veislės: „Rubra“ – veislė violetinio atspalvio žiedais, „Pink cascade“ – itin gausiai žydinti veislė.
Eglūnas – kaip jį sodinti
Eglūną sodinti geriausia ankstyvą pavasarį, bet galima ir rudens metu. Eglūnui tiks šviesi, saulėta vieta arba dalinis pavėsis. Sodinkite šį augalą į laidžią dirvą, geras drenažas jam būtinas. O štai dirvos sudėčiai eglūnas nėra reiklus – jis augs net ir sunkiame molyje, jei tik sodinimo metu į duobę įdėsite durpių ir humuso. Eglūnas nelabai mėgsta būti persodinamas, tad iš anksto gerai apgalvokite, kur jį sodinsite.
Eglūno sodinukui sodinti iškasama 60x60x60 cm dydžio duobė. Jos dugne paklojamas 20 cm storio drenažo sluoksnis iš keramzito, skaldytų plytų, akmenukų ar skaldos. Ant drenažo dedamas medžio pelenų sluoksnis su humusu. Likusi duobės ertmė užpildoma užpildoma derlingu žemės, smėlio ir durpių mišiniu santykiu 2:1:1.
Eglūno sodinuko ūgliai prieš sodinimą patrumpinami, paliekant juos ne ilgesnius nei 3-5 cm. Po to sodinukas nuleidžiamas į paruoštą sodinimo duobę, jo šaknys ištiesinamos, o likusi erdvė užpildoma aukščiau aprašytu mišiniu. Dirvos paviršius aplink sodinuką suplojamas, augalas gausiai palaistomas. Pirmąsias 2-3 savaites po pasodinimo eglūno sodinuką reikia saugoti nuo ryškios saulės ir reguliariai laistyti. Kai ant augalo pasirodo nauji lapeliai, apsauga nuo saulės pašalinama, eglūnas laistomas rečiau.
Eglūno dauginimas
Eglūnas dauginamas sėklomis ir auginiais. Efektyvesnis būdas – dauginti auginiais. Tam anksti pavasarį nupjaunami pusiau sumedėję 7-10 cm ilgio ir 1 cm storio auginiai. Auginiai kiek palinkusiu kampu sodinami į dėžę, pripildytą lengvo substrato (žemė ir smėlis lygiomis dalimis). Prieš sodinant galima juos pamirkyti šaknų augimą skatinančiame tirpale. Galite pirmiausia palaikyti auginius vandenyje, o į dėžę su žemių mišiniu sodinti šiems išleidus pirmąsias šakneles.
Pasodinus dėžutė aptraukiama permatoma danga arba kiekvieną auginį galite uždengti stikliniu indeliu. Po kiek laiko ant auginių pasirodę nauji lapeliai – ženklas, kad auginiai sėkmingai įsišaknijo. Įsišakniję auginiai į atvirą dirvą sodinami gegužės mėnesį. Pirmajai žiemai juos reikia uždengti. Kitą pavasarį sode peržiemojusius ir sustiprėjusius augalus galima sodinti į nuolatinę vietą.
Jei nuspręsite auginti eglūną iš sėklų, atminkite, kad šio augalo sėklos labai greitai praranda daigumą, o mūsų klimato juostoje jos sunoksta retai. Sėjama be išankstinio stratifikavimo išbarstant sėklas ant substrato paviršiaus. Talpa su pasėliais pastatoma ant padėklo su vandeniu. Žiemą daigai turi būti uždengti. Eglūno daigai į nuolatinę vietą persodinami po 1-2 metų.
Eglūno auginimas ir priežiūra
Laistymas. Pirmąsias 2-3 savaites po pasodinimo eglūnas laistomas gausiai ir dažnai. Vėliau eglūnas tampa mažai reiklus laistymui, kadangi savo ilgomis šaknimis pats pasiekia požeminio vandens sluoksnius. Tad subrendusius augalus reikia laistyti tik užsitęsusios sausros laikotarpiu.
Mulčiavimas. Norint ilgiau išlaikyti drėgmę dirvoje, dirvą aplink eglūno kamieną reikia mulčiuoti organine medžiaga.
Tręšimas. Anksti pavasarį patręškite eglūną organinių trąšų tirpalu, o vasarą kalio-fosforo trąšomis ir mikroelementų tirpalais.
Genėjimas. Sanitarinis, retinamasis genėjimas atliekamas ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant sulos tekėjimui arba po žydėjimo. Augalas gerai toleruoja genėjimą. Norėdami formuoti eglūno vainiką, darykite tai anksti pavasarį, kol pumpurai dar nepradėjo brinkti. Eglūną genėti galima ir po žydėjimo: kad augalo vainikas būtų išpuoselėtas, tvarkingas, pašalinkite visus nuvytusius žiedynus ir pernelyg ištįsusius ūglius. Genėdami stenkitės suteikti krūmui didesnį stabilumą, pusiausvyrą, kad nereikėtų rišti jo šakų prie atramų. Eglūno laja greitai tankėja, todėl nebijokite ją reguliariai retinti, pašalinti perteklines šakas.
Žiemojimas. Eglūnas atsparus šalčiui. Tačiau jei žiemą temperatūra nukrenta žemiau -28 °С, net ir šalčiui atspariausius augalus reikia pridengti. Artėjant dideliems šalčiams eglūno kamieną apvyniokite polimerine plėvele arba storu audiniu, o šaknų zoną apšiltinkite eglišakėmis ar storu pjuvenų sluoksniu.
Eglūnas – būdingos ligos ir kenkėjai
Eglūno praktiškai nepuola kenkėjai. Jei visgi jie persikelia ant eglūno iš kaimyninio augalo, norint jų atsikratyti, pakanka vienkartinio eglūno apdorojimo insekticidiniu tirpalu.
Eglūnas gana atsparus ir ligoms, bet dėl per didelės drėgmės gali nukentėti nuo šaknų puvinio. Lietingą vasarą eglūnas neretai užsikrečia grybelinėmis ligomis. Grybelio pažeistus ūglius ir šakas būtina pašalinti, o patį augalą ir dirvą aplink jį apdoroti fungicidiniu tirpalu.
Eglūnas sodo dizaine
Želdynų dizaine eglūnai naudojami kuriant grupines kompozicijas bei karpomas gyvatvores. Jie sodinami ir pavieniui, pavyzdžiui, žalios vejos centre. Neaukšti eglūno krūmai ir medeliai gerai dera su spygliuočiais – kadagiais, tujomis, žemaūgėmis eglėmis. Gražiai jie atrodo kompozicijose su raugerškiais, alyvomis ir jazminais. Eglūnai taip pat naudojami slenkančių krantų stabilizavimui ir smėlynams sutvirtinti.
Šaltiniai
https://www.gardenersworld.com/how-to/
https://hayloft.co.uk/how-to-grow-tamarix
https://www.countrygardener.co.uk/2016/02/08/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva