kambarines geles

Kambarinės gėlės ir interjeras

interjeras su gelemisKambarinės gėlės gali būti puiki priemonė, tiems, kurie nori sukurti dėmesio vertą interjerą. Vis dėlto, kad pasisektų tai padaryti, svarbu laikytis taisyklių. Tad šį kartą jūsų dėmesiui – keletas patarimų, kaip kambarinių gėlių dėka sukurti puikų interjerą:
1. jei gėles statysite šalia lango, jos atrodys kaip sodo tęsinys, o kambarys – didesnis;
2. jei norite, kad patalpos lubos atrodytų aukštesnės, kampe pastatykite liauną augalą, pavyzdžiui, draceną;
3. jei gėlių išdėstymui nepakanka vietos ant žemės, rinkitės svyrančias gėles, o jų indus tvirtinkite prie sienos; Skaityti daugiau →

Kvepenė

1311336965_osmantusSavo bute viename iš kambarių galite pasistatyti nuostabų augalą – gydytoją – kvepenę (lot. Osmanthus). Tai visžalis krūmas arba nedidelis medelis su kietais elipsės formos lapais ir labai smulkiais baltais kvepiančiais žiedais, augančiais žiedynų šluotelėse. Kvepenė žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais.

Kvepenė pasižymi gydomosiomis savybėmis, ji savo žieduose turi eterinių aliejų,  kurie padeda esant kosuliui. Nuoviru iš kvepenės stiebų arba žievės gydomas kokliušas ir tepamos šunvotės.

Apšvietimas. Kvepenė mėgsta šviesią laikymo vietą, nors gerai auga ir pusiau šešėlyje.

Temperatūra. Žiemą kvepenė laikoma +6° C – +8° С ir aukštesnėje temperatūroje. Vasarą augalą geriau išnešti į gryną orą – sodą ar balkoną.

Oro drėgmė. Lengvai ištveria sausą patalpų orą.

Laistymas. Augimo laikotarpiu (balandžio – rugsėjo) kvepenę reikia laistyti gausiai, o žiemą saugoti, kad neperdžiūtų žemė.

Tręšimas. Kvepenė tręšiama du kartus per mėnesį (balandį – rugsėjį) visavertėmis mineralinėmis trąšomis.

Persodinimas. Augalas persodinamas kasmet pavasarį. Po 5 metų – kartą per 5 – 6 metus. Žemių mišinys persodinimui: velėnos žemė, lapinė žemė ir smėlis (2: 1: 0, 5).

Dauginimas. Kvepenė dauginama sėklomis ir auginiais sausio – vasario arba rugpjūčio mėnesiais.

Buvardija

bouvardiaBuvardija (lot. Bouvardia) – reta kambarinė gėlė. Tai yra visžalis augalas, užaugantis iki 70 cm aukščio. Ant sumedėjusių, stipriai išsišakojusių stiebų išsidėstę lygūs, tamsiai žali lapai. Vamzdelio formos kvapnūs žiedai būna įvairių atspalvių: balti, šviesiai kreminiai, rožiniai, ryškiai raudoni. Sausio – vasario mėnesiais buvardiją reikia nugenėti iki 8-10 cm aukščio nuo augalo pagrindo. Buvardija žydi nuo vasaros vidurio iki ankstyvos žiemos.

Laikymo vieta. Augalui reikalinga ryški šviesa, tačiau ją reikia pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių. Vasarą gėlę galima išnešti į gryną orą. Gėlei optimali temperatūra vasarą – +15º C – 24º C. Žiemą buvardiją reikia laikyti vėsiai – +13º C – +15º C, bet ne žemesnėje kaip +12º C temperatūroje.

Buvardijai tiks žemių mišinys iš velėnos žemės, lapinės žemės, puveningos žemės ir smėlio (4:2:1:1).

Laistymas, tręšimas. Nuo pavasario iki gėlės žydėjimo pabaigos augalą reikia gausiai laistyti, o po to laistymą apriboti. Gėlės lapus reikia reguliariai apipurkšti. Aktyvaus augimo laikotarpiu, 2-3 kartus per mėnesį buvardiją reikia tręšti mineralinėmis trąšomis.

Persodinimas. Buvardija persodinama pavasarį tik esant būtinybei. Kas 3-5 metus augalą rekomenduojama atnaujinti.

Dauginimas. Buvardija dauginama pavasarį stiebo auginiais, kurie pasodinami į žemių mišinį iš durpinės žemės ir smėlio. Buvardiją galima dauginti sėklomis. Jos pasėjamos vasario – kovo mėnesį ir indas su sėklomis pastatomas į pritemdytą ir drėgną patalpą, palaikant +18º C – +21º C temperatūrą. Vėliau buvardiją galima perkelti į šviesesnę vietą.

Iksija

OLYMPUS DIGITAL CAMERAPavasario pabaigoje – vasaros pradžioje ant kiekvieno plono iksijos žiedkočio išsiskleidžia iki tuzino žiedų – žvaigždelių su šešiais žiedlapiais. Švelnaus klimato rajonuose ir lengvoje žemėje  augalą galima palikti žiemai sode, tačiau patikimiau iksijas sodinti  kovo mėnesį ir iškasti gumbasvogūnius vasaros pabaigoje, po to, kai nuvys lapai. Iki kito sezono gėlės gumbasvogūniai laikomi sausoje patalpoje. Iksiją geriausia auginti kaip kambarinį augalą.

Iksija turi ryškiaspalvius žiedus su tamsiai raudonu arba rudu viduriuku. Išsiskleidę žiedai siekia iki  2,5-5 cm pločio, o apniukusiomis dienomis žiedai susikleidžia. Specializuotuose gėlių kataloguose galima įsigyti įvairių rūšių iksijų: Ixia paniculata, Ixia maculala su taškuotais žiedais ir Ixia viridis su žalsvais žiedais. Dažniausiai parduodama hibridinės iksijos rūšys, jas lengviau auginti: Ixia Hogarth (geltonoji), Mabel (rožiniai raudona), Nelson (balta) и Englishton (rožinė).

Laikymo vieta ir žemė. Iksija laikoma gerai apšviestoje vietoje vėsiame šiltnamyje. Iksijai naudojamas kompostas, neturintis mineralinės žemės.

Laistymas. Iki augimo pradžios gėlė laistoma labai vidutiniškai, vėliau laistymas gausinamas.

Persodinimas. Iksija sodinama spalio mėnesį  į 12 cm pločio vazoną, į 5 сm gylį po penkis gumbasvogūnius.  Augalo aukštis gali siekti 30-45 cm.

Dauginimas. Iksija dauginama gumbasvogūniais – vaikais, kurie atskiriami nuo pagrindinio augalo iškasus gumbasvogūnius.

Nėrinė

nerineNėrinė (lot. Nerine) priklauso amarilinių šeimos augalų grupei. Šio augalo tėvynė – Japonija. Gyvojoje gamtoje priskaičiuojama daugiau kaip 30 šios gėlės rūšių. Nėrinė yra svogūninis augalas turintis tiesius, diržo pavidalo lapus. Gėlės lapai išauga kartu su žiedkočiu arba iš karto po jo. Nėrinės siauri, iš kraštų banguoti ir nulinkę atgal žiedai auga skėčio pavidalo žiedynuose.

Nėrinė auginama vėsioje vietoje, lengvoje, maistingoje žemėje. Ši gėlė žydi rudenį, jos lapai ir svogūnėliai auga žiemą, o vasarą, nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio, pas nėrinę prasideda ramybės laikotarpis. Šiuo laikotarpiu augalo svogūnėlius reikia laikyti vazonuose +25° С temperatūroje. Kai vasaros pabaigoje pasirodo gėlės žiedkočiai, svogūnėliai po kelis persodinami į žemių mišinį iš velėnos žemės, puveningos žemės, lapinės žemės, durpinės žemės ir smėlio (lygiomis dalimis).

Laikymo vieta. Žiemą nėrinė laikoma +8° С – +10° С oro temperatūroje. Kadangi žiemą formuojasi nėrinės žiedų pumpurai, jai reikalingas papildomas apšvietimas.

Apšvietimas. Nėrinė mėgsta ryškią šviesą.

Laistymas. Nėrinė intensyvaus augimo laikotarpiu laistoma tolygiai. Laistymas suretinamas po žydėjimo laikotarpio.

Oro drėgmė. Gėlei reikalinga vidutinė oro drėgmė.

Tręšimas. Nėrinė tręšiama žiemą ir žydėjimo laikotarpiu kartą per dešimt dienų mineralinių trąšų ir tūbės tirpalu.

Dauginimas. Dažniausiai nėrinė dauginama dukteriniais svogūnėliais. Taip pat augalą galima dauginti sėklomis, kurios susiformuoja dirbtinai apdulkinus žiedus.

Persodinimas. Nėrinė persodinama kartą per du tris metus.

Krinas

krinumKrinas (lot. Crinum) priklauso amarilinių šeimos augalų grupei. Šio augalo tėvynė – Pietų Afrika, Amerikos atogrąžų miškai, Rytų Azija. Krinas pakankamai stambus augalas, todėl jį reikia auginti pakankamai erdviose patalpose. Krinas nuostabiai papuoš bet kokį interjerą ir kaip pavienis augalas, ir kitų augalų kompozicijoje.

Krinas turi 15 cm apimties svogūnėlį, iš kurio išauga net iki 1 metro aukščio žiedkotis  su puošniu žiedyno skėčiu, kuriame auga piltuvėlio formos žiedai, kurie žydi vasarą. Žiedai gali siekti 17 cm ilgį. Žiedyne gali būti net iki 30 žiedų. Žiedai nevysta ilgiau kaip mėnesį. Krino lapai yra visžaliai, platūs ir nulinkę į visas puses.

Laikymo vieta. Krinas mėgsta labai šviesią laikymo vietą su šiek tiek tiesioginių saulės spindulių. Vasarą augalą galima laikyti gryname ore. Žiemą krinas laikomas vėsiai (+8° С – +10° С).

Apšvietimas. Krinas mėgsta ryškią šviesą.

Laistymas. Krinas nereiklus augalas. Vasarą kriną reikia laistyti gausiai, o taip pat jį reikia apipurkšti ir tręšti. Žiemą, augalo ramybės laikotarpiu, laistymą reikia staiga suretinti, tačiau negalima leisti, kad gėlės žemė perdžiūtų.

Oro drėgmė. Krinas mėgsta vidutinę oro drėgmę.

Dauginimas. Augalas dauginamas dukteriniais svogūnėliais ir sėklomis, kurios susidaro dirbtinai apdulkinus gėlės žiedus.

Persodinimas. Suaugęs krinas persodinamas kartą per 2-3 metus. Žemių mišinys persodinimui: velėnos žemė (2 dalys), lapinė žemė (1 dalis), puveninga žemė ir smėlis. Sodinti kriną reikia taip, kad jo svogūnėlis 1/3 kyšotų virš žemės paviršiaus. Vazonas persodinimui turi būti platus, nes krinas turi galingas šaknis ir stambų svogūnėlį.

Eucharis

66866360_1290322081_31_96Eucharis (lot. Eucharis) priklauso amarilinių šeimos augalų grupei. Eucharis dar vadinamas Amazonės lelija. Šio augalo tėvynė – Pietų Amerika. Ši gėlė ant ilgo koto turi tamsiai žalius plačius ir spindinčius lapus. Eucharis du kartus per metus žydi stambiais baltais žiedais, kurie labai panašūs į narcizo.

Šis augalas mėgsta šilumą ir neperneša staigaus temperatūros sumažėjimo. Gėlės augimo laikotarpiu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +18° С.

Laikymo vieta. Eucharis neperneša tiesioginių saulės spindulių. Ideali vieta šiam augalui yra prie rytinės arba vakarinės pusės langų. Vasarą eucharį galima išnešti į balkoną su sąlyga, kad augalas bus pridengtas nuo tiesioginės saulės.

Apšvietimas. Eucharis mėgsta ryškią šviesą arba pusiau šešėlį.

Laistymas. Žydėjimo metu eucharį reikia gausiai laistyti. Pražydėjus, ramybės laikotarpiu, augalo laistyti praktiškai nereikia. Tačiau neleiskite, kad žemė vazone perdžiūtų.

Oro drėgmė. Eucharis mėgsta vidutinę oro drėgmę. Šios gėlės lapus periodiškai reikia valyti drėgna kempine, taip pat augalą reikia apipurkšti. Žydėjimo metu euchario apipurkšti nebereikia.

Tręšimas. Augalą reikia tręšti pavasarį ir vasarą. Tręšti reikia kartą per dvi savaites organinėmis ir mineralinėmis trąšomis pakaitomis.

Dauginimas. Eucharis dauginamas dukteriniais svogūnėliais.

Persodinimas. Jaunas augalas persodinamas kartą per 3-4 metus, persodinant reikia išsaugoti šaknis kartu su žemėmis. Persodinti reikia ramybės laikotarpiu. Persodinant nebūtina atidalinti dukterinius svogūnėlius. Juos reikia sodinti į 5-10 cm gylį. Vazonas šiam augalui turi būti erdvus, platus, bet ne per daug gilus. Ant vazono dugno reikia padėti gerą drenažą. Žemių mišinys persodinimui: lapinė žemė, stambus smėlis, velėnos žemė, puveninga žemė, durpės (6: 1: 2: 2), būtų gerai pridėti ir sausų tūbių (1 stiklinė kibirui žemių mišinio). Persodinus laistymas suretinamas.

Lelija

liliumLelija (lot. Lilium)  priklauso lelijinių šeimos augalų grupei. Lelijos tėvynė – Azija, Europa ir Šiaurės Amerika. Lelija išaugina stiebus, kurie padengti siaurais lapais ir apvainikuoti stambiais žiedais. Lelijos gyvenimas prasideda pavasario pradžioje, ji žydi vasarą, geriau ją laikyti balkone, kur jį galėtų kvėpuoti grynu oru.

Kad lelija geriau augtų ir vystytųsi, ją reikia laikyti saulėtoje vietoje, geriausia balkone, gausiai laistyti ir tręšti skystomis trąšomis.

Lelijos auginimui reikalingas 15-20 cm apimties vazonas, o pats geriausias maistingas žemių mišinys yra su smėliu. Ant vazono dugno reikia padėti stiklo druzgų, po to apie 4-5 cm reikia užberti žemės. Jau ant šio žemės sluoksnio dedamas lelijos svogūnėlis, gerai išskirsčius į visas puses svogūnėlio šaknis. Po to žemių užberiama ant svogūnėlio tiek, kad pusė jo kyšotų žemės paviršiuje. Žemių vazone turi būti iki pusės. Vazoną su lelija geriau pastatyti ant palangės vėsioje patalpoje arba saugoti šviesiame sandėliuke, žemė vazone turi būti vidutiniškai drėgna.  Kai tik oras sušyla, vazoną su lelija reikia išnešti į balkoną.

Lelijos stiebus reikia parišti kai tik pradeda formuotis žiedai. Pasibaigus žydėjimui stiebai pamažu apmiršta, todėl šiuo laikotarpiu leliją reikia laistyti mažiau. Žemė iki svogūnėlio persodinimo visada turi būti šiek tiek drėgna. Po to svogūnėlius reikia išimti iš vazono, nupjauti stiebus ir padėti svogūnėlius  žiemojimui į rūsį, išdėsčius juos ant drėgno smėlio. Mat lelija neperneša sauso svogūnėlių saugojimo per žiemą.

Laikymo vieta. Nuo kovo pradžios, pasirodžius naujiems ūgliams, lelijai reikia šiltesnės (+10° С – +12° С) ir pakankamai šviesios laikymo vietos.  Šiuo laikotarpiu laistymas dažnesnis. Patalpa, kur auga lelija, turi būti šviesi, vėsi ir gerai vėdinama.

Apšvietimas. Lelija mėgsta ryškią šviesą.

Laistymas. Lelijos žemė, pasirodžius naujiems ūgliams ir iki visiško lapų nudžiūvimo, turi būti pastoviai drėgna.  Tačiau reikia vengti drėgmės pertekliaus vazone. Ramybės laikotarpiu lelijos laistyti nereikia.

Oro drėgmė. Lelijai reikalinga vidutinė oro drėgmė. Kartas nuo karto reikia apipurkšti lelijos lapus.

Dauginimas. Lelija dauginama dukteriniais svogūnėliais arba sėklomis. Pas kai kurias lelijos rūšis svogūnėliai atsiranda net lapų kampučiuose.

Persodinimas. Lelijos persodinti nereikia.

Zefyrantas

IFZefyrantas (lot. Zephyranthes) priklauso amarilinių šeimos augalų grupei. Šio augalo tėvynė – Kuba. Zefyrantas yra daugiametis svogūninis augalas, turintis siaurus, mėsingus ir tiesius lapus, kuri išauga iki 40 cm ilgio. Šios gėlės svogūnėlis yra apvalus, 3 cm pločio, padengtas tamsiai rudais žvyneliais. Zefyranto svogūnėlis visas yra po žeme.

Šis augalas žydi nuo pavasario per visą vasarą. Žiedai pasirodo vienu metu su lapais, šalia rozetės iš pernykščio pumpuro. Zefyranto žiedai stambūs, pavieniai, piltuvėlio formos, išsidėstę ant aukštų žiedkočių. Žiedai išsilaiko vos 1-2 dienas, tačiau vietoj senųjų žiedų vis pasirodo nauji.

Laikymo vieta. Zefyrantas labai mėgsta šviesą. Nuo rudens pradžios augalas pradeda mesti lapus. Todėl šiuo laikotarpiu reikia suretinti laistymą. Po to prasideda gėlės ramybės laikotarpis, kurį augalas turi praleisti tamsioje vietoje, +10° C – +12° С temperatūroje. Zefyrantas gali žiemoti ir šiltoje patalpoje, prie šviesaus lango ir nenumesdamas lapų, tačiau šiuo atveju augalas labiau silpsta.

Apšvietimas. Augalas mėgsta ryškų apšvietimą.

Oro drėgmė. Zefyrantas labiau mėgsta nedidelę oro drėgmę.

Dauginimas. Šis augalas dauginamas dukteriniais svogūnėliais, kuriuos suformuoja motininis svogūnėlis.  Pas vieną motininį svogūnėlį vidutiniškai būna po 10-15 svogūnėlių – vaikų. Jau kitais metais galima tikėtis žiedų iš jaunų svogūnėlių Zefyrantas taip pat dauginamas sėklomis, tačiau norint gauti sėklas, reikia dirbtinai augalą apdulkinti. Ši gėlė, auginama iš sėklų, pražysta tik trečiaisiais metais.

Persodinimas. Zefyrantą persodinti reikia pavasarį arba rudenį. Žemių mišinys persodinimui: puveninga žemė, velėnos žemė, smėlis (viskas lygiomis dalimis). Zefyrantas sodinamas po kelis vienetus į vieną vazoną. Kad išvengti svogūnėlių puvimo, po pasodinimo augalą reikia laistyti retai.

Raudminas

raudminas2Raudminas (lot. Haemanthus) priklauso amarilinių šeimos augalų grupei. Šios gėlės tėvynė – Pietų Afrika. Kaip kambarinis augalas auginamas dviejų rūšių raudminas – raudminas baltažiedis ir raudminas puošnusis.

Laikymo vieta. Raudminas laikomas šviesioje arba pusiau pritemdytoje vietoje. Žiemą raudminas laikomas +5° С oro temperatūroje. Kai raudmino puošniojo lapai nudžiūsta, jo svogūnėlį reikia saugoti vazone +10° С – +14° С oro temperatūroje. Raudminas yra ramybės laikotarpyje nuo rudens iki žiemos pradžios.

Apšvietimas. Raudminas mėgsta augti pusiau šešėlyje.

Laistymas. Raudminas nuo pavasario iki rudens laistomas taip, kad žemė vazone būtų visada drėgna. Raudminas baltažiedis geriau ištveria drėgmės stoką, negu jos perteklių. Raudminas puošnusis nuo vasaros pabaigos ir rudens pradžios laistomas labai retai dėl to, kad jo lapai sudžiūtų.

Oro drėgmė. Raudminas mėgsta vidutinišką oro drėgmę. Augalą reikia apipurkšti aktyvaus augimo laikotarpiu. Taip pat kai kada reikia aplieti gėlę po dušu.

Tręšimas. Vasarą raudminą reikia tręšti kartą per dvi savaites gėlių trąšomis.

Dauginimas. Raudminas dauginamas dukteriniais svogūnėliais arba sėklomis. Sėjinukai pražys ne anksčiau kaip po 4 metų. Raudminas, išaugintas iš svogūnėlio, gali pražįsti tais pačiais metais.

Persodinimas. Raudminas persodinamas pavasarį. Jauną raudminą reikia persodinti kasmet, suaugusį augalą – kartą per tris metus. Žemių mišinys persodinimui: lapinė žemė, velėnos žemė, puveninga žemė, smėlis (1:3:1:1).