Žydinčios gėlės

Iksija

OLYMPUS DIGITAL CAMERAPavasario pabaigoje – vasaros pradžioje ant kiekvieno plono iksijos žiedkočio išsiskleidžia iki tuzino žiedų – žvaigždelių su šešiais žiedlapiais. Švelnaus klimato rajonuose ir lengvoje žemėje  augalą galima palikti žiemai sode, tačiau patikimiau iksijas sodinti  kovo mėnesį ir iškasti gumbasvogūnius vasaros pabaigoje, po to, kai nuvys lapai. Iki kito sezono gėlės gumbasvogūniai laikomi sausoje patalpoje. Iksiją geriausia auginti kaip kambarinį augalą.

Iksija turi ryškiaspalvius žiedus su tamsiai raudonu arba rudu viduriuku. Išsiskleidę žiedai siekia iki  2,5-5 cm pločio, o apniukusiomis dienomis žiedai susikleidžia. Specializuotuose gėlių kataloguose galima įsigyti įvairių rūšių iksijų: Ixia paniculata, Ixia maculala su taškuotais žiedais ir Ixia viridis su žalsvais žiedais. Dažniausiai parduodama hibridinės iksijos rūšys, jas lengviau auginti: Ixia Hogarth (geltonoji), Mabel (rožiniai raudona), Nelson (balta) и Englishton (rožinė).

Laikymo vieta ir žemė. Iksija laikoma gerai apšviestoje vietoje vėsiame šiltnamyje. Iksijai naudojamas kompostas, neturintis mineralinės žemės.

Laistymas. Iki augimo pradžios gėlė laistoma labai vidutiniškai, vėliau laistymas gausinamas.

Persodinimas. Iksija sodinama spalio mėnesį  į 12 cm pločio vazoną, į 5 сm gylį po penkis gumbasvogūnius.  Augalo aukštis gali siekti 30-45 cm.

Dauginimas. Iksija dauginama gumbasvogūniais – vaikais, kurie atskiriami nuo pagrindinio augalo iškasus gumbasvogūnius.

Nėrinė

nerineNėrinė (lot. Nerine) priklauso amarilinių šeimos augalų grupei. Šio augalo tėvynė – Japonija. Gyvojoje gamtoje priskaičiuojama daugiau kaip 30 šios gėlės rūšių. Nėrinė yra svogūninis augalas turintis tiesius, diržo pavidalo lapus. Gėlės lapai išauga kartu su žiedkočiu arba iš karto po jo. Nėrinės siauri, iš kraštų banguoti ir nulinkę atgal žiedai auga skėčio pavidalo žiedynuose.

Nėrinė auginama vėsioje vietoje, lengvoje, maistingoje žemėje. Ši gėlė žydi rudenį, jos lapai ir svogūnėliai auga žiemą, o vasarą, nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio, pas nėrinę prasideda ramybės laikotarpis. Šiuo laikotarpiu augalo svogūnėlius reikia laikyti vazonuose +25° С temperatūroje. Kai vasaros pabaigoje pasirodo gėlės žiedkočiai, svogūnėliai po kelis persodinami į žemių mišinį iš velėnos žemės, puveningos žemės, lapinės žemės, durpinės žemės ir smėlio (lygiomis dalimis).

Laikymo vieta. Žiemą nėrinė laikoma +8° С – +10° С oro temperatūroje. Kadangi žiemą formuojasi nėrinės žiedų pumpurai, jai reikalingas papildomas apšvietimas.

Apšvietimas. Nėrinė mėgsta ryškią šviesą.

Laistymas. Nėrinė intensyvaus augimo laikotarpiu laistoma tolygiai. Laistymas suretinamas po žydėjimo laikotarpio.

Oro drėgmė. Gėlei reikalinga vidutinė oro drėgmė.

Tręšimas. Nėrinė tręšiama žiemą ir žydėjimo laikotarpiu kartą per dešimt dienų mineralinių trąšų ir tūbės tirpalu.

Dauginimas. Dažniausiai nėrinė dauginama dukteriniais svogūnėliais. Taip pat augalą galima dauginti sėklomis, kurios susiformuoja dirbtinai apdulkinus žiedus.

Persodinimas. Nėrinė persodinama kartą per du tris metus.

Krinas

krinumKrinas (lot. Crinum) priklauso amarilinių šeimos augalų grupei. Šio augalo tėvynė – Pietų Afrika, Amerikos atogrąžų miškai, Rytų Azija. Krinas pakankamai stambus augalas, todėl jį reikia auginti pakankamai erdviose patalpose. Krinas nuostabiai papuoš bet kokį interjerą ir kaip pavienis augalas, ir kitų augalų kompozicijoje.

Krinas turi 15 cm apimties svogūnėlį, iš kurio išauga net iki 1 metro aukščio žiedkotis  su puošniu žiedyno skėčiu, kuriame auga piltuvėlio formos žiedai, kurie žydi vasarą. Žiedai gali siekti 17 cm ilgį. Žiedyne gali būti net iki 30 žiedų. Žiedai nevysta ilgiau kaip mėnesį. Krino lapai yra visžaliai, platūs ir nulinkę į visas puses.

Laikymo vieta. Krinas mėgsta labai šviesią laikymo vietą su šiek tiek tiesioginių saulės spindulių. Vasarą augalą galima laikyti gryname ore. Žiemą krinas laikomas vėsiai (+8° С – +10° С).

Apšvietimas. Krinas mėgsta ryškią šviesą.

Laistymas. Krinas nereiklus augalas. Vasarą kriną reikia laistyti gausiai, o taip pat jį reikia apipurkšti ir tręšti. Žiemą, augalo ramybės laikotarpiu, laistymą reikia staiga suretinti, tačiau negalima leisti, kad gėlės žemė perdžiūtų.

Oro drėgmė. Krinas mėgsta vidutinę oro drėgmę.

Dauginimas. Augalas dauginamas dukteriniais svogūnėliais ir sėklomis, kurios susidaro dirbtinai apdulkinus gėlės žiedus.

Persodinimas. Suaugęs krinas persodinamas kartą per 2-3 metus. Žemių mišinys persodinimui: velėnos žemė (2 dalys), lapinė žemė (1 dalis), puveninga žemė ir smėlis. Sodinti kriną reikia taip, kad jo svogūnėlis 1/3 kyšotų virš žemės paviršiaus. Vazonas persodinimui turi būti platus, nes krinas turi galingas šaknis ir stambų svogūnėlį.

Eucharis

66866360_1290322081_31_96Eucharis (lot. Eucharis) priklauso amarilinių šeimos augalų grupei. Eucharis dar vadinamas Amazonės lelija. Šio augalo tėvynė – Pietų Amerika. Ši gėlė ant ilgo koto turi tamsiai žalius plačius ir spindinčius lapus. Eucharis du kartus per metus žydi stambiais baltais žiedais, kurie labai panašūs į narcizo.

Šis augalas mėgsta šilumą ir neperneša staigaus temperatūros sumažėjimo. Gėlės augimo laikotarpiu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +18° С.

Laikymo vieta. Eucharis neperneša tiesioginių saulės spindulių. Ideali vieta šiam augalui yra prie rytinės arba vakarinės pusės langų. Vasarą eucharį galima išnešti į balkoną su sąlyga, kad augalas bus pridengtas nuo tiesioginės saulės.

Apšvietimas. Eucharis mėgsta ryškią šviesą arba pusiau šešėlį.

Laistymas. Žydėjimo metu eucharį reikia gausiai laistyti. Pražydėjus, ramybės laikotarpiu, augalo laistyti praktiškai nereikia. Tačiau neleiskite, kad žemė vazone perdžiūtų.

Oro drėgmė. Eucharis mėgsta vidutinę oro drėgmę. Šios gėlės lapus periodiškai reikia valyti drėgna kempine, taip pat augalą reikia apipurkšti. Žydėjimo metu euchario apipurkšti nebereikia.

Tręšimas. Augalą reikia tręšti pavasarį ir vasarą. Tręšti reikia kartą per dvi savaites organinėmis ir mineralinėmis trąšomis pakaitomis.

Dauginimas. Eucharis dauginamas dukteriniais svogūnėliais.

Persodinimas. Jaunas augalas persodinamas kartą per 3-4 metus, persodinant reikia išsaugoti šaknis kartu su žemėmis. Persodinti reikia ramybės laikotarpiu. Persodinant nebūtina atidalinti dukterinius svogūnėlius. Juos reikia sodinti į 5-10 cm gylį. Vazonas šiam augalui turi būti erdvus, platus, bet ne per daug gilus. Ant vazono dugno reikia padėti gerą drenažą. Žemių mišinys persodinimui: lapinė žemė, stambus smėlis, velėnos žemė, puveninga žemė, durpės (6: 1: 2: 2), būtų gerai pridėti ir sausų tūbių (1 stiklinė kibirui žemių mišinio). Persodinus laistymas suretinamas.

Lelija

liliumLelija (lot. Lilium)  priklauso lelijinių šeimos augalų grupei. Lelijos tėvynė – Azija, Europa ir Šiaurės Amerika. Lelija išaugina stiebus, kurie padengti siaurais lapais ir apvainikuoti stambiais žiedais. Lelijos gyvenimas prasideda pavasario pradžioje, ji žydi vasarą, geriau ją laikyti balkone, kur jį galėtų kvėpuoti grynu oru.

Kad lelija geriau augtų ir vystytųsi, ją reikia laikyti saulėtoje vietoje, geriausia balkone, gausiai laistyti ir tręšti skystomis trąšomis.

Lelijos auginimui reikalingas 15-20 cm apimties vazonas, o pats geriausias maistingas žemių mišinys yra su smėliu. Ant vazono dugno reikia padėti stiklo druzgų, po to apie 4-5 cm reikia užberti žemės. Jau ant šio žemės sluoksnio dedamas lelijos svogūnėlis, gerai išskirsčius į visas puses svogūnėlio šaknis. Po to žemių užberiama ant svogūnėlio tiek, kad pusė jo kyšotų žemės paviršiuje. Žemių vazone turi būti iki pusės. Vazoną su lelija geriau pastatyti ant palangės vėsioje patalpoje arba saugoti šviesiame sandėliuke, žemė vazone turi būti vidutiniškai drėgna.  Kai tik oras sušyla, vazoną su lelija reikia išnešti į balkoną.

Lelijos stiebus reikia parišti kai tik pradeda formuotis žiedai. Pasibaigus žydėjimui stiebai pamažu apmiršta, todėl šiuo laikotarpiu leliją reikia laistyti mažiau. Žemė iki svogūnėlio persodinimo visada turi būti šiek tiek drėgna. Po to svogūnėlius reikia išimti iš vazono, nupjauti stiebus ir padėti svogūnėlius  žiemojimui į rūsį, išdėsčius juos ant drėgno smėlio. Mat lelija neperneša sauso svogūnėlių saugojimo per žiemą.

Laikymo vieta. Nuo kovo pradžios, pasirodžius naujiems ūgliams, lelijai reikia šiltesnės (+10° С – +12° С) ir pakankamai šviesios laikymo vietos.  Šiuo laikotarpiu laistymas dažnesnis. Patalpa, kur auga lelija, turi būti šviesi, vėsi ir gerai vėdinama.

Apšvietimas. Lelija mėgsta ryškią šviesą.

Laistymas. Lelijos žemė, pasirodžius naujiems ūgliams ir iki visiško lapų nudžiūvimo, turi būti pastoviai drėgna.  Tačiau reikia vengti drėgmės pertekliaus vazone. Ramybės laikotarpiu lelijos laistyti nereikia.

Oro drėgmė. Lelijai reikalinga vidutinė oro drėgmė. Kartas nuo karto reikia apipurkšti lelijos lapus.

Dauginimas. Lelija dauginama dukteriniais svogūnėliais arba sėklomis. Pas kai kurias lelijos rūšis svogūnėliai atsiranda net lapų kampučiuose.

Persodinimas. Lelijos persodinti nereikia.